Kaip aš suprantu egzistencinę psichologiją/terapiją

Turiu tokį mėgstamą įprotį, šeštadieniais ir kitų išeiginių dienų rytais atsikelti anksti ir skaityti knygas. Kol šeimyna nubunda ir visi einame pusryčiauti, tai būna apie 3-4 val. laikas. Per tokį laiką pavyksta nemažai paskaityti. Vieno tokio šeštadienio ryte skaičiau Džeimso Biudžentalio knygą „Terapeuto menas“ (2015). Paskaitęs kokį tai laiką, vienoje vietoje, dabar gailiuosi, kad nepasižymėjau šios vietos, sustojau ir nebegalėjau toliau tęsti skaityti. Galvoje sukosi įvairios mintys, lyg kažkas atsivėrė, lyg būčiau pajudinęs kokį nepajudinamą akmenį. Paskubomis susiruošiau išeiti pasivaikščioti, pasiėmiau šunį. Kol šuo smagiai lakstė aplink, galvojau kas čia mane taip apšvietė. Pamažu susidėliojo tokia mintis, kad visa tai kuom aš šiuo metu užsiimu, tai yra mokslai HEPI, psichologijos studijos Klaipėdos universitete, noras tapti psichoterapeutu, yra mano norai, mano laisvi pasirinkimai. Ir yra daugybė aplinkybių nevisiškai palankiai susiklosčiusios, kad tai išsipildytų. Tokios, kaip kad ir mano dabartinis amžius toks ne visai mokslams, užsiimu visai kitos krypties profesinė veikla, visa tai reikalauja nemažų finansinių lėšų. Taip pat palankūs nėra ir tokie subjektyvūs dalykai kaip, kad mokytis nėra lengva ir dėl laiko stokos ir medžiagos apimties, taip pat turiu ir kitų mane dominančių veiklų, kad tuo pačiu veikia įvairūs būdo bruožai, kaip savivertė, galimo nepriėmimo, nepritapimo jausmai. Tačiau, nepaisant viso to, nepaisant visų realesnių ar mažiau realesnių sunkumų, visa tai aš pasirinkau savo noru ir už viskas atsakingas esu tik aš ir dar kartą aš ir niekas kitas. Ir tas pasirinkimas, toks egzistencinis dalykas, kurio tiesiog galėjo ir nebūti, jei tuo momentu kai tai pasirinkau, bučiau pasirinkęs, kai ką kitą, nes manau, kad pasirinkimas tada buvo tikrai nevienintelis. Man tada tą rytą susidėliojo, toks man gana aiškus egzistencinės psichologijos/terapijos supratimas: tai asmeniniu pasirinkimu, (tačiau nebūtinai visada sąmoningu) veikianti būtis, kuriai būdingi labai subjektyvūs, unikalūs patyrimai, kurie šį subjektyvumą įgauna dėl sąveikos su iš išorės veikiančiais kitais subjektyvumais ar objektyvumais bei egzistencinėmis duotybėmis. Nežinau kodėl tą rytą viskas taip atsivėrė, įgavo tokį aiškumą, sunku pasakyti, nes jau iki to laiko, buvau daug ir perskaitę ir patyręs egzistencinės psichologijos/ psichoterapijos prasme ir tai nebuvo kažkas visiškai naujo ir negirdėtą, bet kažkas būtent per tą unikalų mūsų subjektyvumą ir susidėliojo.

Pagrindinis psichoterapijos siekis, siekti pažinti žmogaus subjektyvumą ir tas pažinimas turėtų remtis ne moksliniu, ekspertiniu pažinimu, tačiau menišku atskleidimu, kaip psichoterapijos menas ( Dž. Budžentalis, 2015). Su šia mokslininko mintimi visiškai sutinku, tik žvelgdami meniškai, kūrybiškai galime atrasti žmogaus subjektyvume glūdinčias galias ir visišką autentiškumą.

Toliau gilindamasis ir apmąstydamas egzistencinės psichologijos/terapijos reiškimąsi man, dažniausiai susiduriu su prieštaravimais, priešprieša ir didžiuliu neapibrėžtumu. Nors egzistencinės terapijos didžiausias rūpestis nukreiptas į žmogaus esamą, gyvenamą, tai yra realųjį pasaulį, bet kartu tai pasaulis kuris realiai nepažinus terapijai arba pažinus tiek kiek klientas jo atskleis. Dar daugiau, kiek jam pavyks atskleisti, nes jis egzistuojantis tame pasaulyje ir jo kontekste, nėra galintis viską pažinti. Tai nuolat besikeičiantis egzistavimas, priklausantis keliems matmenims, turintis laiką ir vietą.

Apmastant žmogų egzistencinėje terapijoje visada kyla klausimas, kaip tas žmogus egzistuoja. Ir čia labai svarbus filosofinis pagrindas, o kaip žmogus gali egzistuoti. Kaip aplamai daiktai, reiškiniai gali egzistuoti. Keldami šiuos klausimus ir ieškodami atsakymų susiduriame, kad nėra vieno aiškaus viską paaiškinančio atsakymo. Egzistavimo būdų, kaip ir daiktų, reiškinių pasaulyje tiesiog daug. Ir čia dar tik pusė bėdos, didžiulė bėda, kad jie dažniausiai matomi, suprantami mums tik dalinai, jie niekada nepasirodo visu aiškumu ir visa apimtimi. Iš kur kyla šis neapibrėžtumas - tai santykio pasekmė. Mes egzistuojame savo pasaulyje, savo būtyje santykyje su kitais. Ir kiek santykių, tiek skirtingų atsikleidimų, pasirodymų, tiek skirtingų būčių. Tai chaosas, bauginantis chaosas! Nors daugelis susidūrimų šiame chaose atsitiktiniai ir neprognozuojami, tačiau yra susidūrimų, kurių išvengti nepavyksta. Nors daugelis filosofų jiems ( susidūrimų reiškiniams) pavadinti vartoja savus pavadinimus ar terminus, tačiau bendrai tai galima pavadinti gyvenimiškomis, egzistencinėmis duotybėmis.

Jau pats žodis „duotybė“ sako , kad tai, kažkas kas duota - tiesiog yra. Jo mes negalime nei pakeisti, nei panaikinti, galime tik atrasti santyki su juo.

Viena svarbiausių, o gal būt ir svarbiausia duotybė man yra laisvė. Laisvė dažnai nuskamba toks kaip siektinas ir geidžiamas dalykas. Daugybė nuostabių aprašymų, kurinių, filmų galima atrasti laisvės tema. Didžiausios ir nuožmiausios kovo vyksta siekiant laisvės ir nesvarbu, kas jas kovoja pavienis žmogus ar ištisos nacijos, valstybės. Ir dažnai laisvės siekis nubrėžiamas kaip kilnus ir labai romantiškas dalykas. Tačiau laisvė, yra duotybė, tai yra mums duota. Dar daugiau : Mes esame pasmerkti laisvei, nes negalime jos nesirinkti ( J. P. Sartre‘as ).

Man klausimas “kaip laisvė” yra vienas aktualiausių klausimų egzistencinėje psichologijoje/psichoterapijoje. Ir čia svarbu, kaip žmogus ją priima? Kaip galintis pasirinkti ir turintis daugybę galimybių? Kiekviena situacija turi pasirinkimą ir ne vieną, o jei situacija neturi pasirinkimo dabar, tai kažkiek lukterėjus jis pasirodys. Ar kaip žmogus nulemtas, nieko negalintis ir kurio gyvenimas nuo jo norų ir pasirinkimų visiškai nepriklauso? Ir tarp tų kraštutinumų dažnai įstringame arba žmogus sustingsta į akmenį iš savo bejėgiškumo arba iš savo nevaldomos laisvės atsiduria ties bedugne ir laikosi tik, lyg paukštis mosuojantis sparnais. Ir čia svarbi kita duotybė – atsakomybė. Atsakomybė, tai laisvės komponentas, tas dėmuo kuris leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp visiško susitingimo ar nugarmėjimo į laisvės bedugnę. Supratus atsakomybės ribas galime pajusti laisvės saldumą. Čia kaip man minėtą rytą, nepaisant visų negandų, baimių ir nepatogumų aš ir tik aš galiu tai pasirinkti, jei tik sutinku prisiimti aš ir tik aš visą iš šio pasirinkimo kylančią atsakomybę ( kitaip, prisiimu sumokėti atsirandančią kainą). Čia galime tęsti, kad kaina ne visada yra aiški, suprantama, pakeliama ir tai kelia didžiulį nerimą, o neretai ir siaubą...

Kad išgyventi laisvės - atsakomybės dualumą ir iš to atsirandančią kančią, labai svarbus prasmės klausimas. Žmogus gali išgyventi, bet kokias kančias, jei turi prasmę savo gyvenime ( V. Franklis ). Prasmė – tai duotybė, kuri savaime nekyla, klausimai apie prasmę pradeda kilti, kai jos neturime ar netenkame. Nors aprašydami egzistencine psichologiją daug galime apie prasmę parašyti, įvardinant konkrečiais žodžiais. Jau minėtas V. Franklis sukūrė visą prasmės psichologinę teoriją bei jos terapiją. Tačiau terapijoje prasmės klausimas dažnai užslėptas, žmogus retai atvirai kelia prasmės temą. Kita vertus kiekviena svarbesnė tema ar potemė turi savo prasmės klausimą. Prasmės klausimas dažniau tiesiog jaučiamas kaip tuštuma ar kažko tai nepakankamumas. Prasmė nesukuriama, ji atrandama. Prasmė esminis veiksnys padedantis įveikti kančią ir leidžianti išlikti stipriam net sunkiausiose situacijose.

Tikrai sunkioje situacijoje atsiduria kiekvienas žmogus, kai mintys krypsta savo baigtinumo kryptimi. Kai susiduriame su netektimis, praradimais, prarastomis prasmėmis, kai apmąstome savo mirtį, galime pajausti esminį nerimą ar baimę. Šios baimės ar nerimas gali iš esmės paveikti žmogaus emocinę būklę, savivertę, galimą pajausti visišką bejėgiškumą ir menkumą. Nuolatiniai apmastymai apie mirtį sukelia socialinių sunkumų, riboja žmogaus norą bendrauti su kitais, sutelkia koncentraciją tik į savo problemas. Mirties ir baigtinumo mes negalime įveikti nei fiziškai, nei emociškai, o užmiršti ją pavyksta taip pat tik labai trumpą laiką. Tai kaip gyventi šiame siaube?

Manau čia esminis dalykas yra mūsų įsisąmoninimas ir savo autentiškumo suvokimas. Tai apima savo gyvenimo tikslų, vertybių, poreikių supratimą. Gyventi autentišką gyvenimą, tai gyventi pagal savo tikrąją esmę, išreikštą per savo veiksmus, jausmus, pasirinkimus, kurie nebūtinai turi atitikti visuomenės ar kitų lūkesčius.

Gyventi autentiškai, tai gyventi pilna apimtimi. Mes visi turime fizinių, kūniškų poreikių ir negalime teikti, kad jie mus svarbesni nei kiti poreikiai, pavyzdžiui nei poreikis būti mylimam, pripažintam. Suprantame, kad be tų kitaip vadinamų, socialinių poreikių, poreikių būti su kitais, gyventi mes tai pat negalime. Lygiai, kaip mes turime ir savąjį vidinį pasaulį, kuris tik mums suprantamas, mums žinomas ir tai psichologinis santykių su savimi pasaulis, kuris taip pat mus gyvybiškai svarbus. Kaip ir gyvybiškai svarbus ir dvasinis pasaulis, kuris yra ypatingai svarbus mūsų matmuo. Jis atskleidžia, koks mūsų ryšys su visa būtimi, kas mums svarbu vertybiškai, koks mūsų gyvenimo filosofinis pagrindas. Mano supratimu tai egzistencinės psichologijos/terapijos šerdis.

Apibendrinant šį skyrių, norisi atsakyti į klausimą, tai kas tą rytą, taip mane sukrėtė, kas atsiskleidė ir išryškėjo. Manau tada atsivėrė tai, kad viską kas dabar vyksta ar vyko ar net kas vyks yra mano pasirinkimai, tačiau šie pasirinkimai nėra vienapusiškai viską galintys, tie pasirinkimai persipynę, įtakojami, kreipiami įvairiausių būties, gyvenimiškų, egzistencinių duotybių, matmenų, kurie reiškėsi tiek praeityje, tiek dabar, tiek ateityje, nors viską reiks išgyventi dabarties laiku. Ir už viską prisiimant atsakomybę tik sau pačiam ir ne kitam. Ir nors jaučiu visišką laisvę pasirinkti, turiu aiškų šių pasirinkimų tikslą, prasmės suvokimą, puikiai suprantu ir žinau ir priimu viso to kainą, vis tiek negaliu būti tikras, kad visa tai pavyks įgyvendinti. Visada išlieka tikimybė, kad visa tai gali baigtis bet kuriame etape ir dėl daugelio priežasčių, nes mes gyvename savo būties subjektyviame chaose, kuris visada kelia nerimą. Iš čia egzistencinės terapijos uždavinys tą chaotinį reiškimosi, santykio lauką, apšviesti kuo plačiau, kad žmogus susikurtų autentišką visumos vaizdą ir kuris leistų jam sumažinti kančią, tačiau vis vien jis nebus pažinus ir suprantamas iki galo.