Egzistencinė terapija
Egzistencinė terapija yra filosofiškai pagrįstas požiūris į konsultavimą ar psichoterapiją. Ją sudaro labai įvairus teorijų ir praktikų spektras. Iš dalies dėl besivystančios įvairovės egzistencinė terapija nėra lengvai apibrėžiama. Galima teigti, kad nors ir sunku formalizuoti ir apibrėžti, bet iš esmės egzistencinė terapija yra giliai filosofinis požiūris, kuriam praktiškai būdingas ryšys, spontaniškumas, lankstumas ir laisvė nuo griežtų doktrinų ar dogmų. Iš tiesų, dėl šių esminių savybių daugeliui egzistencinių terapeutų bandymas jį apibrėžti atrodo prieštaraujantis pačiai jo esmei.
Kaip ir kiti terapiniai metodai, egzistencinė terapija pirmiausia (bet ne išimtinai) susijusi su kenčiančiais ir krizės ištiktais žmonėmis. Kai kurie egzistenciniai terapeutai įsikiša taip, kad sumažintų ar sušvelnintų tokias bėdas, kai įmanoma, ir padeda asmenims susidoroti su neišvengiamais gyvenimo iššūkiais prasmingiau, visavertiškiau, autentiškiau ir konstruktyviau. Kiti egzistenciniai terapeutai yra mažiau orientuoti į simptomus arba į problemas ir įtraukia savo klientus į platų egzistencijos tyrinėjimą, nesiimdami jokių konkrečių terapinių tikslų ar rezultatų, nukreiptų į pažinimo ir elgesio koregavimą, simptomų švelninimą ar trūkumų šalinimą. Vis dėlto, nepaisant didelių teorinių, ideologinių ir praktinių skirtumų, egzistenciniai terapeutai turi tam tikrą filosofinę pasaulėžiūrą, kuri išskiria juos iš daugelio kitų šiuolaikinių praktikų.
Egzistencine terapija siekiama nušviesti būdą, kuriuo kiekvienas unikalus žmogus – tam tikrose neišvengiamose ribose ir ribojančiais veiksniais – ateina pasirinkti, kurti ir įamžinti savo buvimo pasaulyje būdą. Egzistencinė terapija tiek teoriškai, tiek praktiniu požiūriu pabrėžia ir gerbia nuolat kylančią, besiskleidžiančią ir paradoksalią žmogiškosios patirties prigimtį ir suteikia nenumaldomo smalsumo, ką iš tikrųjų reiškia būti žmogumi. Galiausiai galima sakyti, kad egzistencinė terapija. susiduria su kai kuriais esminiais ir amžiniausiais žmogaus egzistencijos klausimais: „Kas aš esu? "Koks mano gyvenimo tikslas?" "Ar aš laisvas ar ryžtingas?" „Kaip susitvarkyti su savo mirtingumu? „Ar mano egzistavimas turi kokią nors prasmę ar reikšmę? "Kaip aš gyvensiu savo gyvenimą?"
Kodėl ši terapija vadinasi egzistencine? Egzistencinė terapija remiasi daugybe įžvalgų, vertybių ir principų, kilusių iš fenomenologinės ir egzistencinės filosofijos. Šios egzistencijos filosofijos pabrėžia tam tikrus „galutinius rūpesčius“ – tokius kaip pasirinkimo laisvė, prasmės ar tikslo ieškojimas, blogio, izoliacijos, kančios, kaltės, nerimo, nevilties ir mirties problemos... Egzistenciniai terapeutai dirbdami fenomenologiniu metodu sąmoningai nustumia į šalį savo prielaidas, kad būtų visapusiškesnis ir imlesnis kito žmogaus subjektyvios tikrovės tyrinėjimui.
Egzistenciniai terapeutai savo praktiką vertina kaip abipusį, bendradarbiaujantį, skatinantį ir tyrinėjantį dialogą tarp dviejų sunkiai besiverčiančių žmonių – vienas iš jų ieško pagalbos iš kito, kuris yra profesionaliai apmokytas ją teikti. Egzistencinėje terapijoje ypatingas dėmesys skiriamas rūpestingų, sąžiningų, palaikančių, empatiškų, tačiau sudėtingų santykių tarp terapeuto ir kliento ugdymui, pripažįstant gyvybiškai svarbų šių santykių vaidmenį terapijos procese. Praktiškai egzistencinė terapija tiria, kaip klientų čia ir dabar jausmai, mintys ir dinamiška sąveika šiuose santykiuose ir su kitais gali nušviesti platesnį jų praeities patirties, dabartinių įvykių ir ateities lūkesčių pasaulį. Šis pagarbus, užjaučiantis, palaikantis, bet vis dėlto labai tikras susitikimas, kartu su fenomenologine pozicija, leidžia egzistenciniams terapeutams tiksliau suprasti ir aprašyti žmogaus buvimo pasaulyje būdą. Labai stengdamiesi neprimesti savo pasaulėžiūros ir vertybių sistemos klientams ar pacientams, egzistenciniai terapeutai gali siekti atskleisti ir nurodyti tam tikrus neatitikimus, prieštaravimus ar neatitikimus kažkieno pasirinktuose, bet įprastuose būties būduose.
Be unikalaus filosofinės pasaulėžiūros, fenomenologinės pozicijos ir esminio terapinio santykio ir tikrosios patirties derinio, egzistencinė terapija paprastai yra mažiau orientuota į psichopatologijos diagnozavimą ir greitą simptomų palengvinimą nei kitos terapijos formos. Vietoj to, nerimą keliantys „simptomai“, tokie kaip nerimas, depresija ar įniršis, pripažįstami kaip potencialiai prasminga ir suprantama reakcija į dabartines aplinkybes ir asmeninę konteksto istoriją. Iš esmės egzistencinė terapija visų pirma yra susijusi su šių nerimą keliančių reiškinių išgyvenimu ir giluminiu tyrinėjimu: tiesiogiai kovojama su jais, o ne bandoma nedelsiant juos nuslopinti ar išnaikinti. Atsižvelgiant į tai, egzistencinė terapija yra labiau tiriamoji, nei konkrečiai ar elgsenai orientuota į tikslą. Pagrindinis jos tikslas yra išaiškinti, suprasti, apibūdinti ir tyrinėti, o ne analizuoti, paaiškinti, gydyti ar „gydyti“ kažkieno subjektyvią kančios patirtį.
Egzistencinė terapija neapibrėžiama daugiausia remiantis kokia nors (-omis) iš anksto nustatyta (-omis) technika (-omis). Iš tiesų, kai kurie egzistenciniai terapeutai visiškai vengia bet kokių techninių intervencijų, susirūpinę, kad tokie išgalvoti metodai gali sumažinti esminę žmogaus kokybę, vientisumą ir terapinių santykių sąžiningumą. Tačiau viena terapinė praktika, būdinga beveik visam egzistenciniam darbui, yra fenomenologinis metodas. Čia terapeutas stengiasi būti kiek įmanoma visapusiškesnis, įsitraukęs ir be lūkesčių kiekvieno terapinio susitikimo metu, bandydamas laikinai atmesti visas išankstines nuostatas dėl proceso. Tikslas yra įgyti aiškesnį kontekstinį giluminį supratimą ir priėmimą, ką tam tikra patirtis gali reikšti šiam konkrečiam asmeniui šiuo konkrečiu jo gyvenimo laikotarpiu.
Daugelis egzistencinių terapeutų taip pat naudojasi pagrindiniais įgūdžiais, tokiais kaip empatinė refleksija, sokratinis klausinėjimas ir aktyvus klausymas. Kai kurie taip pat gali remtis daugybe metodų, gautų iš kitų terapijų, tokių kaip psichoanalizė, kognityvinė elgesio terapija, į asmenį orientuota, somatinė ir Geštalto terapija. Šis techninis lankstumas suteikia kai kuriems egzistenciniams praktikams laisvę pritaikyti konkretų atsaką ar intervenciją prie konkrečių individualaus kliento poreikių ir nuolat besikeičiančio terapinio proceso.
Bendras egzistencinės terapijos tikslas – leisti klientams sąžiningai, atvirai ir visapusiškai tyrinėti savo išgyventą patirtį. Šis spontaniškas, bendradarbiaujantis atradimo procesas padeda klientams geriau suvokti savo patirtį ir subjektyvias reikšmes, kurias jie gali turėti. Šis savęs tyrinėjimas suteikia asmenims galimybę susidurti su giliais filosofiniais, dvasiniais ir egzistenciniais bet kokio pobūdžio klausimais, taip pat su žemiškesniais kasdienio gyvenimo iššūkiais ir kovoti su jais. Šis procesas gali padėti klientams susitaikyti su savo egzistencija ir prisiimti atsakomybę už pasirinktus gyvenimo būdus. Vadinasi, tai taip pat gali paskatinti juos pasirinkti dabarties ir ateities buvimo būdus, kuriuos jie patys laiko labiau patenkinančiais, prasmingesniais ir autentiškesniais.
Egzistencinis požiūris gali būti naudingas žmonėms, susiduriantiems su daugybe problemų, simptomų ar iššūkių. Jis gali būti taikomas su įvairiais klientais, pradedant vaikais ir baigiant vyresnio amžiaus žmonėmis, poromis, šeimomis ar grupėmis, ir praktiškai bet kurioje aplinkoje, įskaitant klinikas, ligonines, privačias praktikas, darbo vietas, organizacijas ir platesnę socialinę bendruomenę. Kadangi egzistencinė terapija pripažįsta, kad mes visada egzistuojame tarpusavio santykių kontekste su pasauliu, ji gali būti ypač naudinga dirbant su klientais iš įvairių demografinių ir kultūrinių sluoksnių.
Daugybė gerai kontroliuojamų tyrimų rodo, kad tam tikros egzistencinės terapijos formos tam tikroms klientų grupėms gali padidinti gerovę ir prasmės jausmą (Vos, Craig & Cooper, 2014). Šių įrodymų daugėja, nes nauji tyrimai rodo, kad egzistencinės terapijos gali pasiekti tiek pat patobulinimų, kiek ir kiti gydymo metodai (pvz., Rayner & Vitali, spaudoje). Ši išvada atitinka dešimtmečius trukusius mokslinius tyrimus, kurie rodo, kad apskritai visos psichoterapijos formos yra veiksmingos ir kad vidutiniškai dauguma terapijų yra daugiau ar mažiau vienodai naudingos (Seligman, 1995; Wampold ir Imel, 2015).
(Santrauka iš https://www.existentialtherapy.eu/ru/definition-of-existential-therapy/)