Tinklaraščio įrašas

Šiandien dalinuosi su jumis dar viena labai svarbiu savo nueitu keliu – prieš kurį laiką baigiau 7,5 metų trukusią asmeninę psichoterapiją. Tai buvo ilga, kartais sudėtinga, bet nepaprastai vertinga kelionė, dėl kurios šiandien jaučiuosi tvirčiau, jaučiu didesnį pasitikėjimą savimi ir ramiau nei bet kada.

Kai prieš septynerius su puse metų pirmą kartą sėdėjau terapeutės kabinete, mane lydėjo neaiškumas, nerimas ir nepasitikėjimas savimi. Atrodė, kad gyvenimo kelias vingiuotas ir neaiškus. Nežinojau ko iš tiesų noriu, bijojau priimti sprendimus, o skausmas kartais atrodė neišvengiamas. Tuo metu labai trūko aiškumo, kaip priimti savo emocijas ir leisti sau jas išgyventi.

Terapija man nebuvo magiškas sprendimas, ar greitas pokytis. Neturėjau jokių „eureka“ akimirkų, kai vienu spragtelėjimu suvokiau viską. Vietoje to kiekvienas susitikimas su terapeute, kiekviena psichologo pagalba, buvo tarsi žingsnelis link savęs – kartais sunkus, kartais kupinas šviesos. Mažomis dozėmis ėmiau suprasti savo įpročius, pajausti tikruosius poreikius ir – svarbiausia – suteikti sau teisę išgyventi visas emocijas.

Didžiausias iššūkis šioje kelionėje buvo pažvelgti į save be kaukių: priimti savo silpnybes, būti pažeidžiamam ir – atvirai – drąsiai kalbėti apie tai su psichoterapeute.

Per šį laiką išmokau tris pamokas, kurios lydės mane visą likusį gyvenimą:

1. Kantrumas – būtinybė, o ne prabanga. Gyvenimas nevyksta pagal laikrodžio grafikus, tad ir vidiniai pokyčiai reikalauja laiko.

2. Sąžiningumas – kertinis akmuo. Tik pripažinę savo jausmus ir mintis galime kurti tvirtus santykius su savimi ir kitais.

3. Empatija – mūsų bendras vardiklis. Kiekvienas jaučiame baimę, nerimą ar nepasitikėjimą – esame skirtingi, bet tuo pačiu ir lygūs.

Dabar, kai uždėta paskutinė terapijos taško pabaiga, jaučiuosi tarsi pasiekęs mažą finišo liniją, tačiau tai tik naujo etapo pradžia. Išeinu iš kabineto su tvirtu vidiniu kompasu ir kasdien sau primenu: lėčiau, lėčiau, lėčiau. Leisiu sau jausti nerimą ar baimę, nes tai visiškai normalu ir žmogiška. Nebebandysiu visko taisyti iš karto, o priimsiu kiekvieną akimirką tokia, kokia ji yra.

Esu be galo dėkingas savo terapeutei – už kantrybę, už tai, kad tikėjo mano procesu ir padėjo išgryninti mintis bei jausmus, už ištikimybę savo filosofijai ir terapijos supratimui, bei už tai, kad visuomet liko autentiška – pati savimi, eidama šį kelią kartu su manimi. Ačiū ir sau – už atkaklumą, kai norėjosi viską mesti, ir artimiesiems – už tylų, bet nuolatinį palaikymą, kurio dėka niekada nesijaučiau vienas.

Dabar pats vedu psichologines konsultacijas, terapinius susitikimus ir tikiu, kad kiekviena istorija – tai galimybė pažinti save iš naujo. Jei svarstote apie terapiją, nepaleiskite šios progos. Tai nebus vienas didelis atradimo momentas – panašiau į nuoseklų, sąžiningą emocinio augimo procesą. Eikite lėčiau, bet tvirtai, būkite kantrūs sau ir drąsiai priimkite kiekvieną žingsnį.

Ačiū, kad buvote kartu šioje istorijoje. Tegul mano kelionė įkvepia jus gyventi pagal savo prigimtį, o ne pagal kitų lūkesčius. Jei turite klausimų arba norite pasidalinti savo patirtimi – jūs visada laukiami! ❤️...