Autentiškumas – drąsa būti tikru pasaulyje, kuris ragina būti tinkamu

Gyvename laikais, kai „būk savimi“ tapo vienu dažniausių patarimų. Skamba paprastai – tarsi nuoširdumo pažadas, tarsi kelias į laisvę. Tačiau paradoksalu, kad būtent šiandien, kai apie autentiškumą kalbame garsiau nei bet kada, būti tikru tampa vis sunkiau. Socialinių tinklų erdvė, darbo aplinka, net tarpusavio santykiai dažnai skatina mus kurti įvaizdį, o ne ryšį. Tarsi būtume išmokyti būti „geromis versijomis“ savęs – pakankamai įdomiais, bet ne per daug keistais; pakankamai jautriais, bet ne per daug sudėtingais. Taip po truputį nutolstame nuo tikrumo – nuo savęs.

Psichologijoje autentiškumas apibrėžiamas kaip savasties nuoseklumas tarp to, ką jaučiame, galvojame ir kaip veikiame (Kernis & Goldman, 2006). Tai gebėjimas išlikti ištikimam savo vidinei tiesai net tuomet, kai aplinka reikalauja prisitaikyti.

Autentiškumas nėra spontaniškas emocionalumas ar impulsyvus „sakau, ką galvoju“. Tai – sąmoningas buvimas santykyje su savimi ir su kitais. Tai gebėjimas įsiklausyti į savo vidų, atpažinti, ką iš tiesų jauti, ir leisti sau tuo vadovautis – be kaukių, bet ir be agresijos.

Psichoterapijoje autentiškumas dažnai laikomas sveikos asmenybės bruožu – jis siejamas su aukštesniu psichologiniu gerbūviu, atsparumu stresui, gilesniais santykiais (Wood et al., 2008). Kai žmogus gyvena pagal savo vertybes, jo gyvenime mažiau vidinių konfliktų, mažiau kaltės ar gėdos už tai, kad yra „kitoks“.

Autentiškumas visada susiduria su baime – būti atstumtam, nesuprastam, suklysti. Nuo vaikystės mokomės, kad tam tikros emocijos ar elgesio formos yra „nepriimtinos“. Taip gimsta vidinis redaktorius, kuris tyliai taiso mus prieš kalbant, prieš parodant jausmą, prieš pasirenkant.

Egzistencinis mąstytojas Søren Kierkegaard rašė, kad „žmogaus didžiausia baimė – būti savimi tokiu, koks jis iš tiesų yra“. Ši baimė nėra silpnumo požymis – ji žmogiška. Būti tikru reiškia rizikuoti. Autentiškumas nėra komforto būsena – tai kelias, kuriame tenka išbūti savo trapume.

Irvin Yalom savo egzistencinėje terapijoje pabrėžia, kad autentiškumas gimsta tada, kai susiduriame su savo ribotumu – kai pripažįstame, kad gyvenimas laikinas, o laikas būti „tikru“ yra dabar, ne rytoj. Tik suvokę, kad mūsų gyvenimas ribotas, pradedame klausti: „O kas aš esu iš tiesų.

Būti autentišku nereiškia būti vienišu. Tai gebėjimas būti savimi – kartu būnant su kitu. Santykyje autentiškumas tampa išbandymu: ar galiu parodyti savo jausmus, nuomonę, pažeidžiamumą, žinodamas, kad tai gali būti nepriimta? Tikras artumas gimsta tik ten, kur yra vietos tiesai. Kai nebesistengiame vienas kitam patikti, o iš tiesų siekiame susitikti. Autentiškas santykis nėra tobula harmonija – jame neišvengiamai yra įtampos, nes du tikri žmonės visuomet skiriasi. Bet būtent ta įtampa ir leidžia santykiui augti.

Autentiškumas nereiškia statiškumo. Tai nėra „aš toks esu ir nesikeisiu“. Priešingai – tikras žmogus nuolat reflektuoja save, klausia, koks jis yra šiandien, kaip keičiasi jo vertybės, santykiai, pasirinkimai. Autentiškumas – tai judėjimas, o ne būsena. Tai procesas, kuriame vis iš naujo renkiesi gyventi ne pagal išorinį scenarijų, o pagal vidinį tiesos pojūtį. Kitaip tariant, autentiškumas nėra tai, ką „turi“ – tai tai, ką vis iš naujo darai: kai sakai „ne“ tam, kas tau svetima, ir „taip“ tam, kas tau artima.

Kaip judėti savo autentiškumo link?

Sustoti ir išgirsti save. Autentiškumas prasideda nuo klausymo – ką iš tiesų jauti, ko nori, ko bijai. Be šio sąžiningo klausymo joks „būk savimi“ neturi prasmės.

Atskirti savo balsą nuo kitų balsų. Kartais gyvename ne pagal savo troškimus, o pagal kitų lūkesčius. Autentiškumas reiškia atskirti, kas manyje yra „mano“.

Leisti sau būti netobulam. Tikras žmogus nėra idealus. Jis gyvas, prieštaringas, klystantis. Ir būtent tame netobulume gimsta žmogiškumas.

Kurti santykius, kuriuose gali būti tikras. Autentiškumui reikia erdvės. Žmonių, kurie priima, o ne formuoja.

Reflektuoti. Tik per savistabą galime atpažinti, kur pradedame vaidinti, o kur iš tiesų gyvename.

Psichoterapijoje ir konsultavime autentiškumas yra ne tik asmeninė vertybė, bet ir profesinė atsakomybė. Pagalbos santykyje terapeutas ar konsultantas negali būti tik technikos taikytojas – jis turi būti tikras žmogus, gebantis atpažinti savo patyrimą ir išbūti jame kartu su klientu.

Kaip rašo E. Spinelli (2005), tikras pagalbos santykis remiasi ne neutralumu, o autentišku buvimu, kuriame abu – tiek terapeutas, tiek klientas – dalyvauja kaip žmonės, ne kaip vaidmenys.

Autentiškumas nėra siekiamybė „būti tobulai tikru“. Tai kasdienis apsisprendimas: kalbėti, kai bijai; pripažinti, kai skauda; likti, kai sunku; išeiti, kai meluoji sau.

Galbūt verta savęs šiandien paklausti: Kiek iš to, ką rodau pasauliui, yra iš tiesų mano?
Ir ką prarasčiau, jei ryžčiausi būti šiek tiek tikresnis?

Nuorodos:

• Kernis, M. H., & Goldman, B. M. (2006). A multicomponent conceptualization of authenticity: Theory and research. Advances in Experimental Social Psychology, 38, 283–357.

• Wood, A. M., Linley, P. A., Maltby, J., Baliousis, M., & Joseph, S. (2008). The authentic personality: A theoretical and empirical conceptualization and the development of the Authenticity Scale. Journal of Counseling Psychology, 55(3), 385–399.

• Spinelli, E. (2005). The Interpreted World: An Introduction to Phenomenological Psychology. Sage Publications.